Neseniai atliktoje teminėje patalpų garso aplinkos darbe analizėje nustatyta, kad namų biuro darbuotojus dažnai trikdo tiek nuolatiniai, tiek impulsyvūs triukšmai – nuo vidinių (namuose) garsų, tokių kaip triukšmas iš gretimo kambario, garsūs prietaisai ir pan., iki išorinių (įvairių kaimynų keliamas triukšmas – balsai, žingsniai, baldų perstumdymas, daiktų kritimas ir pan.) – visa tai sumažina susikaupimą, padidina streso hormonų kiekį ir netgi sukelia ilgalaikį poveikį sveikatai, pavyzdžiui, miego sutrikimus ir padidėjusį kraujospūdį.
Europoje apie 65 % gyventojų dieną patiria didesnį nei 55 dB aplinkos garso lygį, o beveik 17 % – didesnį nei 65 dB, todėl veiksminga namų garso kontrolė yra labai svarbi.
Tuo tarpu Tokijuje daugelis gyventojų lauke naudoja ausų kamštukus, kad susidorotų su nesibaigiančiu miesto triukšmu, o tai pabrėžia tarpkultūrinius iššūkius, su kuriais susiduria dirbantys namuose.
#1 Verkšlenantys vaikai (~70 dB)
Inkštimas pasižymi aukšto dažnio ir nenuspėjamais tonų pokyčiais, todėl tai vienas labiausiai erzinančių garsų, užfiksuotų laboratorinėje aplinkoje. (Ir NE, tai nepadeda, jei vaikai yra jūsų ir jūs juos mylite!) Tyrimas parodė, kad suaugę dalyviai padarė daugiau klaidų atlikdami kognityvines užduotis, kai girdėjo inkštimą, palyginti su mechaniniais garsais ar net grandininio pjūklo riaumojimu. Maždaug 70 dB garsas – panašus į judraus eismo garsą – padidina kortizolio kiekį ir sumažina trumpalaikę atmintį, todėl dažnai nutrūksta susikaupimas.
#2 Dulkių siurblys (60–80 dB)
Buitiniai dulkių siurbliai paprastai skleidžia nuo 60 iki 80 dB, o vertikalūs modeliai – vidutiniškai 70–80 dB. Nuolatinis mechaninis triukšmas vargina smegenų klausos apdorojimo centrus, didina dirglumą ir mažina gebėjimą išlaikyti dėmesį sudėtingoms užduotims atlikti ilgiau nei 20–30 minučių be pertraukos.
#3 Aukštakulniai iš viršaus (~65 dB)
Daugelyje butų ritmingas aukštakulnių batelių „spragsėjimas“ ant medinių ar plytelėmis išklotų grindų gali būti apie 65 dB – tai panašu į dulkių siurblio riaumojimą šalia ausų. Šis smūgio triukšmas struktūriškai sklinda per sienas ir lubas, sukeldamas staigius smūgius, kurie nuolat sutrikdo koncentraciją. Neurologiškai šie staigūs, struktūriniai impulsai įjungia smegenų informacinį tinklą (skirtą aptikti netikėtus įvykius ir į juos reaguoti), todėl padidėja streso hormonų, tokių kaip kortizolis, kiekis, todėl sunku išlaikyti gilų susikaupimą ar ramiai išsimiegoti naktį.
#4 Šuns lojimas (60–100 dB)
Vieno šuns lojimas gali siekti 80 dB, o kai kurių veislių – iki 100 dB – garsiau nei dulkių siurblys. Staigus jo atsiradimas sužadina parasimpatinę nervų sistemą, sukeldamas adrenalino išsiskyrimą ir sutrikdydamas susikaupimo ciklus. Ilgalaikis poveikis gali prisidėti prie lėtinio streso simptomų.
#5 Lašėjimo atšaka (~40 dB)
Nors ritmiškas lašančio čiaupo „bildesys“ tėra apie 40 dB, jis labai erzina dėl savo pasikartojimo ir maždaug 500–1 kHz vidutinio dažnio. Kiekvienas lašas gali pasąmoningai aktyvuoti smegenų dėmesio centrą, atitraukdamas dėmesį ir laikui bėgant didindamas bendrą stresą.
#6 Durų trenksmas (~96 dB)
Už dviejų pėdų (apie 60 cm) užtrenktos durys gali pasiekti 96 dB garsą – panašų į intensyvaus eismo signalų garsą. Šie trumpalaikiai garsai gali laikinai pakeisti klausos jautrumą ir sutrikdyti vadinamąją „srauto būseną“, todėl prireikia kelių minučių, kad būtų galima vėl sutelkti dėmesį į kognityviniu požiūriu sudėtingą darbą.
#7 Telefono pranešimai (~90 dB)
Skambėjimo tonai ir pranešimai gali viršyti 90 dB garsą, ypač jei nustatyti garsūs nustatymai.Šie aukšto dažnio, trumpalaikiai garsai užgrobia dėmesio centrus, sukeldami staigius su užduotimi susijusio smegenų aktyvumo pokyčius ir pastebimą produktyvumo sumažėjimą, kartu su trumpais širdies ritmo šuoliais.
Jei manote, kad visi šie garsai realiame gyvenime nėra tokie jau blogi, SĖKMĖS atliekant kokybišką darbą tokioje triukšmingoje aplinkoje (ypač ilgesnį laiką).
