Žavioji dB istorija siekia XX amžiaus pradžią. Pasaulis norėjo standartinio vieneto, skirto kintančiam garso stiprumui matuoti. Plečiantis pramonei ir tobulėjant technologijoms, iškilo neatidėliotinas poreikis nuosekliai ir prasmingai matuoti garsą.
1924 m. buvo sudarytos sąlygos žengti į priekį didžiajam amerikiečių elektrotechnikos inžinieriui A. H. Taylorui. Jis buvo tas, kuris sugalvojo decibelų idėją. Tayloras buvo tarsi meistras magas. Įkvėpimo jis sėmėsi iš logaritminės skalės – pagrindinio matematikos ir fizikos įrankio. Jis išradingai pritaikė ją garsui matuoti. Ši nauja logaritminė sistema užfiksavo garso detales. Ji leido tiksliau ir lengviau atvaizduoti platų jo diapazoną.
Tayloro dB skalė buvo tarsi didinga iliuzija. Ji pakeitė garso inžineriją. Ji suteikė naują būdą išreikšti garso intensyvumą. Ir tai padarė glaustai ir prasmingai. Ji atvėrė naujas galimybes muzikantams, garso technikams ir mokslininkams. Dabar jie galėjo nustatyti garso lygius skirtingose vietose ir tai daryti lengviau ir tiksliau.
Bėgant metams, dB skalė tapo bendra garso matavimo kalba. Ji peržengė sienas ir suvienijo pasaulinę garso gerbėjų ir profesionalų bendruomenę. Tai gebėjimas suspausti platų garso stiprumo diapazoną į trumpą, logaritminį formatą. Tai leido visuotinai bendrauti ir bendradarbiauti. Tai buvo tarsi bendra kalba, vienijanti žmones iš visų visuomenės sluoksnių.